Pamenu, tada dar buvau mažas, strazdanotas vaikelis. Neturėjau šio spindinčio kalavijo šalia, neturėjau geležinių šarvų, netgi ant žirgo nemokėjau deramai sėdėti, o ką jau kalbėti apie jojimą... Buvau paprastas, niekuo neišsiskiriantis vaikas, visai kaip Tavo, brangus Adeodatai, jaunėlis sūnus. Tik gal kiek labiau apskuręs ir bemokslis.

Tądien, jei neklystu, buvo labai saulėta ir šilta. Ore tvyrojo keistas, verčiantis širdį labiau plakti, tvankumas. Rodės, lyg meilė skrajotų dangumi ir šaudytų pro ir taip skylėtus debesis, kurių tądien nebuvo labai daug. Visi mano pažįstami ir nepažystami vaikai, įskaitant ir mane, buvo prie netoliese telkšojusio tvenkinio. Vanduo buvo toks šiltas, jog nebuvo malonu net maudytis. Aš sėdėjau ant kranto, pešiojau žolę ir svajojau apie priešais mane besipliuškenančias merginas. Buvo labai nuobodu, nežinojau kur dėtis. Vanduo netraukė, pramogos taip pat, lyg ir norėjau kažką veikti, tačiau labai tingėjau atsikelti nuo švelnios pakrantės žolės.

Staiga, priešais tvenkinį pūpsojusiame miškelyje išvydau keistus siluetus ir išgirdau žirgo žvengimą. Sunerimusiu žvilgsniu nužvelgiau visus besimaudančius vaikus, mat tik aš vienas tąkart sėdėjau ant kranto. Visi sau ramiai pliuškenosi ir buvo užsiėmę savais reikalais. Nedrįsau sutrikdyti jų harmonijos, bala nematė tegul maudosi. Šiaip ne tai pasikėliau nuo žemės ir nukiūtinau, aplink visą tvenkinį, iki giraitės.

Priartėjęs išgirdau keistus vyriškus balsus. Tuomet mano vaikiškas smalsumas dar labiau sustiprėjo. Visiškai nejaučiau jokios baimės, tiesiog labai norėjau sužinoti kas dedasi „uždraustajame“ miškelyje į kurį nebūdavo galima įkelti kojos dėl pernelyg tankiai pristatytų spąstų žvėrims gaudyti. Vyrai tai vyrai, gal jie medžiotojai, bet žirgas... Atsargiai, neskubėdamas pradėjau eiti balsų link. Daugiau žiūrėjau žemyn nei į priekį, nes bijojau įstatyti koją į spąstus vilkams gaudyti, kurie jau senokai skerdžia feodalų gyvulius. Po truputį, mažais žingsneliais ir priartėjau prie vyrų keliančių triukšmą. Pasislėpiau už plačiausio pastebėto jovaro ir stebėjau kas dedasi. Pasirodo, ten buvo gal penki ar šeši augaloti vyrai ir trys žirgai. O visų keisčiausia, jog su savim jie turėjo du nemažus maišus. Iš pradžių net nenutuokiau kas juose paslėpta, mano vaikiška fantazija prigalvojo įvairiausių nebūtų dalykų. Vienu metu net galvojau, kad tuose maišuose paslėpti nužudytų žmonių lavonai.
Gerai įsiklausęs į vyrų pokalbį supratau kur šuo pakastas. Jie buvo tie plėšikai, kurie naktimis vis siaubdavo mūsų kaimelį. O tuose maišuose tūnojo vogti daiktai. Jau norėjau pasišalinti iš dalybų teritorijos kol manęs nepamatė, tačiau kur tau... Juk pats gerai žinai, brangus Adeodatai, kaip vaikiškas protas mąsto. Kartais vaikiščias būna daug drąsesnis už suaugusį vyrą. Aš tuo metu buvau įsitikinęs, jog po dalybų ir man nubyrės kokia auksinė moneta. Galvojau patykosiu ir prisirinksiu visokiausių gėrybių kai vagys išsiskirstys.

Manai mano troškimas išsipildė, dieviškasis drauge? Nei taip, nei ne. Vagys išsiskirstė, aš nupėdinau į jų dalybų vietą. Išnaršiau visą miško žolę, iškilnojau visas samanas. Net vos kilpon kojos neįstačiau. Valio! Radau medalioną. Geltonas, su gražiai pinta grandinėle. Širdutės forma ir neryškus kažkokios merginos piešinys viduje. Net nežinau, brangus drauge, ar tai buvo ausinis ar šiaip paprasto metalo medalionas, juk dar mažas buvau. Įdomu kodėl dar iki dabar nesužinojau ar jis ne auksinis? Netekau aš jojo, oi kaip skaudžiai netekau...

Užsidėjau medalioną ant kaklo ir alpau iš laimės. Užvertęs galvą į dangų sukausi ir įsivaizdavau kiek auksinių gausiu pardavęs šį radinį, kaimo kolekcionieriui Lukrecijui. Kilpa! Kilpa sudrumstė visus mano planus. Kabu aš žemyn galva virš žemės, sumišęs ir išsigandęs. Medalionas švytuoja retkarčiais užkabindamas ilgą žolę, o aš verkiu. Verkiu garsiai, tačiau vargu ar besimaudantys raugai girdi mano raudas.
Staiga, nežinia iš kur link manęs, aukštyn kojom, išdygo jaunuolis. Galbūt kokiais penkiais metai jaunesnis už mane dabar. Jis stovi ir žiūri, ne, ne į mane žiūri, truputį žemiau. Jis žiūri kažkur į žemę. Ne, ne į žemę, jis juk žiūrėjo į medalioną. Į tą mano manymu auksinį medalioną. Aš vis verkiu, nesakau vaikinui nė žodžio – verkiu. Priėjo dar arčiau, išsitraukė ilgą peilį iš makšties, aš nustojau bliauti.
- Pasiruošk kristi. – pratarė pirmuosius žodžius man ir nupjovė virvę.
Žlegtelėjau ant žemės. ne, neskaudėjo, nebuvo laiko skausmui.
- Ačiū. – vos išlemenau virpančiu balsu.
Nieko nesakė, tylėjo... Tačiau ne ilgai. Ištiesė rankas ir nuėmė medalioną man nuo kaklo. Kodėl? Kodėl jis buvo toks tylus? Kodėl jam aš nė kiek nerūpėjau? Dabar tai suprantu, bet tada buvo keista...
- Iš kur? Iš kur Tu jį gavai? – pagaliau vėl pabilo.
- Atsakyk, kodėl tyli? Iš kur gavai? – vis žiūri į medalioną.
- Radau, tikrai radau, pone. Čia ant žemės, vagys pametė. – vos susilaikiau vėl nepravirkęs.
- Vaike! Ar Tu žinai? Ar nutuoki kas čia? – lyg koks isterikas mane pradėjo purtyti. – Vaike! – vis šaukė.
Aš tylėjau, tylėjau, nes nenutuokiau kas čia vyksta. Kodėl jis toks keistas? Kokia musė jam įkando? Gal ta, kur kolekcionierius Lukrecijus iš Afrikos parsivežė, cėcė ar kaip ten ji... Nežinojau kas jam dedasi, nesupratau tada jo elgesio, dabar suprantu, tačiau tada...
- Ačiū vaike, ačiū. – visai nieko nebesupratau po šių žodžių.
Medalionas, viskas, tik medalionas. Gal ir auksinis, bet vis tiek. Kam dėl jo taip elgtis... Tokios mintys sukosi tol kol vaikinas neapsiramino ir visko nepapasakojo. Beje, jis įsidėjo medalioną į kišenę, po to jo niekada nebemačiau.

„Nesidžiauk radęs, neverk praradęs“ – sakydavo man močiutė. Susitaikiau su tuo, jog nebeturėsiu daugybės auksinių ir negalėsiu prisipirkti visko ko širdis geidžia. Liūdna truputuką buvo, tačiau žinojau, jog bus ką prisiminti žiloje senatvėje. Įsivaizdavau kaip viską pasakosiu draugams...
Aš galvojau, kad viskas jau pasibaigė, tačiau šis nuotykis buvo tik pradžia. Pradžia visų kitų įvykių, kurie pakeitė mano gyvenimą. Ir kas dėl to kaltas? Ogi vaikinukas radęs mane kabantį žemyn galva.

Ar žinai, dieviškasis drauge, ar žinai kodėl šiandien kabu su Tavim? Tavim, karaliaus iždininku, kilminguoju? Ar žinai kodėl aš vienintelis iš savo draugų čia, karaliaus rūmuose, kodėl turiu kalaviją, kodėl man nieko netrūksta? Kodėl sutikti valstiečiai praeiviai lenkia galvas prieš mane? Ar žinai?

Vaikinas, tas pats vaikinas pakeitė mano gyvenimą. Per jį pamačiau karalių, per jį įžengiau į rūmus, viskas tik per jį. Tau keista, galvoji kodėl jis toks dėkingas. Pameni, sakiau, jog medalione buvo nupieštas neryškus merginos portretas? Dabar jau žinau kas ji buvo, aš žinau. Ten buvo vaikino tėvo mylimoji. Nepaprasta mylimoji, tai buvo Žana. Ta pati Žana d‘Ark, dėl kurios aš gimiau Prancūzijoje, laisvoje Prancūzijoje, be anglų pakalikų. O ar žinai, mielas drauge, kas tas vaikinas? Vaikinas kuris išgelbėjo mano gyvybę? Nepatikėsi, bet garbės žodis, jis – Henrikas. Tas pat Henrikas, mūsų karalius.
Štai kaip, mielasis Adeodatai, kartais susiklosto gyvenimas. Dėl visko kaltas tvankus oras, dėl visko kaltas kaštas vanduo... Viešpatie! Tik pagalvok, ką man davė buvimas reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Adeodatai! Aš laimingas, aš Benediktas, aš palaimintas!

Dissimilis