Paklausyk. Girdi, kaip lietaus lašai barbena į palangę? Romantika? Ne, tiesiog lietus lyja. Šaltas, bejausmis, liūdnas...
Pažiūrėk. Matai, kaip dega žvakė tamsoje? Kaip jos liepsną blaško vėjelis? Romantika? Ne, tiesiog žvakė dega: prislėgta ir nusiminus...
Pažiūrėk. Matai, koks žvaigždėtas dangus? Romantika? Ne, tiesiog daug žiburėlių tamsoje. Vienišų, nerandančių ramybės, nuvargusių...

Mergaitė taip ieškojo romantikos. Ieškojo visur: internete, žmonėse, gamtoje... Ieškojo, nes atėjo toks metas, kai nebeužteko saldainio, kad būtų laiminga.
Žiūrėjo mergaitė į degančią žvakę, žvaigždėtą dangų, klausė lietaus. Ir visur rasdavo tik liūdesį. Ji buvo girdėjusi, jog romantika yra kažkas stebuklingo, šilto ir atpalaiduojančio. Galiausiai mergaitė nusprendė, kad romantika – svajonė, draskanti širdį.
Bėgo metai, mergaitė virto panele, o jos širdį vis draskė romantika. Kol nejučiomis ji susipažino su vaikinu. Romantika pasimiršo, jos nebereikėjo. Galiausiai graži draugystė virto į gražią meilę.
...lijo lietus, jie sušalę tupėjo po pastoge, vienas kitą apsikabinę, ir tylėdami gėrėjosi vaizdu. Mergaitė staiga prisiminė, kaip ji ieškojo romantikos lietuje ir ją rado – skaudinančią ir liūdną. Dabar ji supranta, jog romantikai reikia meilės. Ji supranta, jog romantika - ne svajonė.

Dissimilis