Tas kankinamai atviras veidas,
Ašarotas akių atspindys,
Tarsi sielą, lyg žmogų išleidus
Į nežinomas Dievui šalis.
Lyg žaizda, atsivėrus iš naujo,
Lyg slogi nevilties atmaina
Ašarota gelme atnašauja
Išsiveržusi laiko lava.
Šniokščia šiurkštūs saulėlydžio syvai,
Aimanuoja papėdėj akmuo,
Ir bedūžtantys stiklo masyvai,
It sutrupintas metų skersmuo,
Meta iššūkį Dievui ir laikui,
Pasiglemžę išvogtas viltis
Ir slepi savo skausmą lyg vaiką
Į sudrėkusias vėtros akis.
| |