Danutė Strumbilienė su savo rankdarbiais

***

Eduardas Urbonavičius 

***

Danguolė Masilevičienė

***

Romualda Baronienė

***

Borisas Šaronovas. Žmona puošia sodybą, o aš-namą. Mėgstu medžio darbus, viską pasidarau pats.

 * * *

 

Birutė Rajinčienė. Audeklus audžiu nuo 16 metų. Užaugusi pradėjau austi sudėtingais raštais išmargintus. Daug dienų praleidau staklėse. Per visą gyvenimą gal keli metai susidarytų.
 * * *
 
Marija Šimanskienė. Išėjusi į pensiją ėmiau ieškoti, kaip toliau įprasminti savo likusį gyvenimą. Gimiau, augau ir gyvenu kaime. Kasdien mane supa natūrali gamta - tai didžiosios trejybės Dievo, Saulės ir Žemės kūrinys.
Aš esu jos mokinė, mano misija parodyti tikrąjį gamtos grožį tada, kai jo tuo metu matyti negalima. Norėjau sukurti kažką savitą, nes mano amžiuje mėgdžioti kitus būtų jau nebegražu. Einu ieškodama ryšio su gamta.

 

Vasarą renku ir džiovinu augalus, o žiemą klijuoju juos. Derinti spalvas ir formas diktuoja jie patys. Gyvūnus ant drobės perkeliu adatos ir siūlų pagalba. Šiuos savo darbus atiduodu jūsų žvilgsniams ir vertinimui.

 

* * *
  
Stefanija Subatienė. Mama ir močiutė gražiai mezgė. Mane pamokė, kai buvau septynių metų. Gyvenome sunkiai, tai, būdama dvylikametė, jau mezgiau žmonėms. Labai patiko megsti vąšeliu.Pirmąjį mano gyvenime mezgimo įrankį-vąšelį močiutė padarė iš dviračio stipino ir dovanojo man. Aš jį labai branginau.

 * * *
 
Bronius Tamošiūnas. Mūsų namui daugiau nei šimtas metų. Kažin, ar stovėtų, jei ne mano rankos. Pats remontavau. Duris, langus pasidariau.

 
Savo bažnytėlę puošiau. Aukų stalą, sakyklą, žvakides padariau. Gal ne visiems patiko... aš iš širdies dariau.

 * * *

 
Antanina Stankūnienė. Senoje, naftalinu kvepiančioje, kraičių skrynioje lyg sniegas baltutėliai mezginiai. Tiesa, čia jų nedaug. Daugiau – bažnyčioje. Antanina mezgė ne tik Pumpėnų, bet ir kitoms Lietuvos bažnyčioms. Mezgė staltieses, staltiesėles, takelius, servetėles ir nėrinius, ilgus ir puošnius, kunigų kamžoms ir kitiems bažnyčios tarnų rūbams papuošti.


 * * *
 
Felicija Adomonienė - žymi Kriklinių krašto audėja, dainininkė. Tėvelis- siuvėjas, mama- gera audėja. Dukterys paveldėjo tėvų gabumus. Jaunesnioji dukra tapo siuvėja, o jaunesnioji, Felicija- audėja. Austi išmoko būdama 12 metų, tarnaudama pas ūkininkus. Audžia ir dabar. Filicija moka daugybę Kriklinių krašto dainų, pamoko jų ir kitus, turi gražų balsą. Daugiau kaip šimtą Felicijos Adomonienės dainų užrašė ir Tautosakos archyvui įteikė dr. Aldona Kačerauskienė- Vasiliauskaitė, kilusi iš Švilpiškių kaimo. Chore ir pagyvenusių žmonių ansamblyje Felicija dainavo apie keturiasdešimt metų. -Daina man padėjo išeiti į žmones, pavažinėti su koncertais po Lietuvą, susipažinti su labai daug puikių žmonių. Žmogus, kuris dainuoja, yra laimingesnis, nes neturi laiko blogoms mintims, - sako Felicija Adomonienė.


 * * *

 
Gražvyda Juozėnienė. Gimus vaikučiams, atsirado poreikis siūti įvairius žaislus.
 
Dabar siuvu lėles, rankines, drabužius. Stengiuosi, kad kiekvienas darbas būtų originalus ir nepakartojamas. Mėgstu siūti iš lino ir šilko, puošti rūbus oda, kurti papuošalus iš odos ir gintaro.

 * * *

 
Milda Likienė. Nuo mažens buvau kruopšti ir tvarkinga. Jaunystėje baigiau siuvimo kursus, mokydamasi įgyjau kirpėjos specialybę. Moku megsti virbalais ir nerti vąšeliu. Galiu iš seno naują rūbą padaryti. Dabar puošiu suaugusias dukras ir anūkus. Juos kerpu, jiems siuvu ir mezgu.


 * * * 
Aleksas Šimatavičius. Daug laiko praleidžiu gamtoje. Nemėgstu, kai į akis šviečia saulė. Kad nuo jos apsisaugoti, pradėjau pinti iš šiaudų skrybėles ir kepures. Tas darbas man patinka.Turėdamas laisvo laiko pinu.