PUMPĖNAI - NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ  

            Vietovardžio kilmę senovės žmonės sieja su pavarde. Vietovardis Pumpėnai(Pompėnai) kilęs iš kadaisę gyvenusio pono miškų eigulio Pumpos (Pompos) pavardės. Jo saugomas miškas buvo arti dabartinio miestelio ir jungėsi su Toliūnų-Gegabrastos- Pušynės miškais. Eigulys turėjęs gausią šeimą. Sūnūs pradėję statydintis nuosavus namus dabartinių Pumpėnų vietoje. Kadangi buvę daug Pumpų (Pompų) , tai ir ta vieta praminta Pumpėnais, tarmiškai-Pompėnais.
            Vietovė apgyvendinta nuo seno. Tai liudija archeologiniai radiniai. Kauno istorijos muziejuje saugomas VI-VII amžių smeigtukas, titnaginis lęšio pjūvio kirvis, o du raginiai šeivos pavidalo ieties antgaliai yra iš viduriniojo akmens amžiaus mezolito. 

            Miestelis atsirado kartu su vienuolių karmelitų apgyvendinimu XVII amžiaus pradžioje. Karmelitų vienuolyną 1665 metais pastatė Povilas ir Jurgis Zavadskiai bei Juozapas Šyšla savo lėšomis. Vienuolyno pastatas buvo medinis.1770 metais jis sudegė. 1797 metais gaisras dar kartą sunaikino atstatytą medinį pastatą. 1827 metais pastatytas mūrinis vienuolyno pastatas. 1830 metų inventoriuje nurodoma, jog vienuolynas sumūrytas iš plytų, vienaaukštis, fasadu atsuktas į kairįjį bažnyčios šoną.
           Vienuolynui priklausė nemažai pagalbinių pastatų: rūsys, ledainė, rūkykla, arklidės, vežiminė, alaus ir degtinės darykla, tarnų namelis, trys tvartai. Vienuolynas turėjo daug žemės. Iš ją dirbusių valstiečių buvo renkami mokesčiai.
             Vienuoliai išlaikė pradžios mokyklą ir špitolę.

         Pumpėnai –gatvinis kaimas- rašytiniuose šaltiniuose minimas XVII amžiaus pradžioje. 1717 metais Pumpėnai gavo turgaus privilegiją. 1718, 1744 metais – prekyviečių privilegiją.1790 metais Pumpėnuose buvo 103 dūmai (kiemai).
    1792 metais miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tai ypatinga privilegija, kurios pageidavo tuometiniai miestai ir miesteliai. Turintiems šias teises, nebereikėjo mokėti duoklės feodalui, galima buvo tvarkytis savarankiškai: plėtoti gamybą, amatus, iš miestiečių rinktų prisiekusiųjų sudaryti teismą. 1795 metais Lietuvą prijungus prie Rusijos, Magdeburgo teisės buvo panaikintos, teko paklusti Rusijos imperijos tvarkai. Vienas skaudžiausių tos tvarkos padarinių buvo rekrutų ėmimas. Iš pradžių rekrutai caro kariuomenėje turėjo tarnauti visą amžių, paskui-25 metus, nuo 1834 metų-20, vėliau 15-10 metų. 1875 metais rekrutų ėmimas pakeistas visuotine prievole.
           1846, 1856,1881 ir 1915 metais miestelyje siautėjo gaisrai.
           1833 metais Pumpėnuose buvo 750 gyventojų, 1897 metais-1480, 1923 metais-1139, 1959 metais-1058, 1970 metais-900, 1979 metais-1062, 2004 metais -983gyventojai.
            Pumpėnų apylinkių neaplenkė bendros krašto nelaimės: kalavijuočių puldinėjimai XIV amžiaus pabaigoje, Napaleono karo žygis į Rytus.
           Numalšinusi 1831 metų sukilimą, carinė valdžia 1832 metais uždarė karmelitų vienuolyną, atėmė jam priklausantį Banionių dvarą. Tada vienuoliai karmelitai iš Pumpėnų išsikėlė ir daugiau į juos nebegrįžo.
           1863 metų sukilime taip pat dalyvavo Pumpėnų žmonės. Druciškių kaimo kapinėse palaidota daug nukautų sukilėlių. Po sukilimo iš Lietuvos buvo tremiami žmonės, o Lietuvoje apgyvendinami rusai. Taip į Gegabrastos kaimą ir apylinkes pateko rusų šeimos.
            1864 metais uždraudus spaudą lotyniškomis raidėmis, prasidėjo knygnešių gadynė. Pumpėniečiams lietuvišką spaudą nešiojo Jurgis Bielinis, broliai Jonas ir Petras Mielinskai, Juozas Žemaitis, J. Tamošiūnas, Mykolas Virbickas, Juozas Gasparavičius ir kt.
             1895 metais už draudžiamų knygų platinimą iš Pumpėnų miestelio kilęs kunigas Felicijonas Lelis buvo ištremtas į Kretingos vienuolyną. Kartu su kunigu S.Stakele, kilusiu iš Adomavos kaimo, jis organizavo knygnešių darbą. Prie šio reikalo prisidėjo kunigas Juozapas Viksva ir kunigas Kazimieras Bijeika.
             1905 metų revoliucijos atgarsiai pasiekė ir Pumpėnus. Miestelyje buvo pašalinta carinė valsčiaus valdyba ir išrinkta nauja, kuri išsilaikė neilgai.
              XIX amžiaus II pusėje ir XX amžiaus pradžioje Pumpėnai buvo nemažas prekybos, amatininkų ir administracijos centras. Vykdavo turgūs, prekymečiai, per dideles bažnytines šventes-kermošiai.
             Miestelyje buvo apie 15 įvairių prekių parduotuvių : manufaktūros, maisto, odų, kepurių, ūkiškų ir kitokių prekių.
           Parduotuvių savininkai daugiausia buvo žydai.
           Svarbiausios parduotuvės: Pumpėnų vartotojų kooperatyvas(Lietuvių žinioje), Bencko ūkiškų prekių ir miltų, Bandos manufaktūros, Sorkės įvairių prekių. Kitos parduotuvės buvo smulkesnės.
           Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo vieškelis Pasvalys-Pumpėnai- Panevėžys buvo negrįstas, paprastas kelias, rudenį ir pavasarį sunkiai pravažiuojamas. Nepriklausomos Lietuvos laikais tas vieškelis buvo išgrįstas akmenėliais, taigi tapo plentu.
            Pirmasis pasaulinis karas atnešė naujas nelaimes: prievartinis vyrų siuntimas į frontą, gaisrai, infekcinių ligų epidemijos, vokiečių plėšikavimas.
            1915 metų liepos mėnesį smarkūs mūšiai vyko prie Pumpėnų. Susirėmimas įvyko keliantis rusų kariuomenei per Lėvens upę. Tų grumtynių laiku Papiškių sodžiuje degė 17 kiemų , 7 kiemai visai sudegė. Sudegė Niurkonių dvaro malūnas, darbininkų troba, 4 šeimų gyvenama, ir Palėvenės dvaro klojimas. Degė Smilgelių sodžius, iš Kinčių sodžiaus teliko kelios trobos.
            Pirmąjį ugnies krikštą Pirmojo pasaulinio karo metais gavo ir būsimieji Lietuvos kariuomenės savanoriai, jos vadai: pumpėnietis Bronius Paškevičius, vilkiškietis Kazys Navakas, Jonas Laurinaitis iš Smilgelių.
            1918 metų vasario 16-osios aktu buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, bet iš tiesų laisvę reikėjo atkovoti krauju. Lietuvos vyriausybė kreipėsi į tautą, ragindama ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Tam pritarė ir Pumpėnuose vikaravęs Pranciškus Ramanauskas(vėliau-vyskupas). Iš Pumpėnų pirmieji Tėvynės ginti išvyko trise: J.Jareckas, J.Mikoliūnas, V. Bačianskas.

                                  Pirmieji Pumpėnų savanoriai.1919 m.
 

Ne visi Pumpėnų savanoriai sugrįžo namo. 1919 metų lapkritį Saločių kautynėse su bermontininkais žuvo Andrius Liukpetris iš Miesteliškių kaimo ir J.Mikoliūnas iš Pumpėnų.
            Žmonės įamžino savanorių auką, statė jiems paminklus. Aukštagojo kaimo pakraštyje, po didžiuliu klevu, stovi kryžius. Jį 1932 metais pastatė Aukštagojo kaimo gyventojai savo kaimo kariams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
             Nebėra Pumpėnų seniūnijoje gyvų savanorių. Dauguma jų ilsisi miestelio kapinėse. Savanoriais buvo Petras Alenčikas, Vladas Bačianskas, Vincas Čeponis, Petras Čeponis, Petras Jasiūnas, Jonas Jareckas, Andrius Liukpetris, Pranas Marmakevičius, Antanas Matuzevičius, Juozas Mikoliūnas, Aleksandras Mikūlanas, Kazimieras Obuchevičius (Abukevičius), Antanas Plučas, Juozas Staškevičius, Vladas Šukys, Vladas Tamošiūnas, Antanas Triabas, Steponas Valkūnas, Juozas Zakarevičius, Pranas Zakarevičius, Antanas Zakarevičius, Juozas Žikevičius, Petras Žukauskas, Stasys Žukauskas.
               Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo administraciniai pertvarkimai. Keitėsi ir Pumpėnų miestelio priklausomybė. 1919 m. liepos 1 d., priėmus savivaldos įstatymą, Pasvalys tapo apskrities centru, o Pumpėnai-valsčiumi.
               1923 metais valsčius jungė 128 vietoves, 1271 ūkį ir 8224 gyventojus. Pačiuose Pumpėnuose buvo 110 gyvenamųjų namų ir 1139 gyventojai, kurių skaičius vis didėjo.  1939 metais Pumpėnuose jau buvo 1400 gyventojų.
               Aukščiausia valdžia valsčiuose buvo tarybos. Jas sudarydavo nemažiau kaip 12 deputatų ( 1 atstovas nuo 300 gyventojų). Vykdomoji vladžia priklausė valsčiaus valdybai, kurią sudarydavo viršaitis, jo pavaduotojas ir iždininkas.
              Pirmuoju Pumpėnų valsčiaus viršaičiu tapo Jonas Ragažinskas, kuris šias pareigas ėjo ilgą laiką.
              Pagrindinės savivaldybės funkcijos –plėtoti švietimą ir sveikatos apsaugą, šelpti ir globoti beturčius, rūpintis susisiekimu, steigti ir remti ugniagesių draugijas, smulkaus kredito įstaigas.
               Nepriklausomos Lietuvos laikais Pumpėnuose buvo įkurtas paštas, veikė veterinarijos ir sveikatos punktai, policijos nuovada, žemės ūkio kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, girininkija, trys lentpjūvės, elektrinė, linų rūšiavimo punktas, plytinė, vėjo malūnas, keliolika krautuvių ir aludžių, amatų dirbtuvių, sūrinė.
               1920 metais Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti žemės reformos įstatymą. 1922 metais prasidėjęs žemės dalijimas tęsėsi keletą metų. Savanoriai gavo po 9-12 ha, sklypininkai apie 5 ha žemės.  Buvo išdalintos Lavėnų, Moliūnų, Banionių dvarų ir Vizorių, Januškų palivarkų žemės. Beveik kiekviename kaime-po vieną du stambesnius ūkininkus.
               Ūkio darbus palengvindavo įvairios mechaninės mašinos: pjaunamosios, kertamosios, grėbiamosios, dobilų sėjamosios, kuliamosios. Ūkininkai augino daržoves, javus ir gyvulius.
               Tuomet Pumpėnuose klestėjo kultūrinis gyvenimas. Buvo ruošiami klojimo teatro vaidinimai, grodavo pumpėniečių orkestras, vykdavo gegužinės, šokiai, mojavos. Valstybinių švenčių metu visos organizacijos rinkdavosi mokyklos aikštėje ir iš ten eidavo į bažnyčią. Mokiniai, jaunieji ūkininkai, šauliai, jaunalietuviai, moterų organizacijos-visi gražiai susirikiuodavo.

Pavasarininkų gegužinė. 1939 m.

1940 metų bolševikų okupaciją  dar prisimena daugelis Pumpėnų gyventojų. Raudonoji armija į Pumpėnus atžygiavo 1940 metų birželio 16 dieną. Kariuomenei praėjus, miestelyje tik trumpą laiką buvo ramu. Okupantai tuoj pat pradėjo įvedinėti savo tvarką, tiesa, daugiau ne savo, o vietinių komunistų rankomis (LKP Pumpėnų parajonės kuopelės narių). Buvo panaikintos visos iki tol veikusios organizacijos. Sukurta sava milicija. Įsteigta žemės komisija, kuri nedelsiant pradėjo darbą.
                   1941 metų birželio 14 dienos vežimas iki širdies gelmių sukrėtė daugelį pumpėniečių. 1941 metais iš Pumpėnų valsčiaus išvežti 27 žmonės (tiek pavyko nustatyti). Tai daugiausia mokytojai ir ūkininkai, Nepriklausomos Lietuvos veikėjai.
                   1941 metų birželio mėnesį Pumpėnuose aiškiai jautėsi karo dvelksmas. Atrodė, kad artėja išsilaisvinimo iš bolševikų valanda. Tų metų birželio 25 dieną, ketvirtadienį į Pumpėnus įžengė vokiečiai. Prasidėjo žudynės, buvo sušaudyti partiniai veikėjai ir komjaunuoliai.
                   Buvo panaikinti visi sovietiniai žemės pertvarkymai. Žemė, derlius, gyvuliai, inventorius ir statybinės medžiagos, gautos padedant sovietų valdžiai, buvo konfiskuotos.
                  Vokiečiai, besirūpindami gauti kuo daugiau darbininkų savo karo pramonei, suorganizavo Lietuvoje ėmimą į priverstinę darbo tarnybą. Jaunimas prievarta buvo vežamas darbams į Vokietiją. Iš Pumpėnų seniūnijos išvežti 32 žmonės.
                1944 metais būklė pasidarė tragiška: iš vienos pusės persekiojo naciai, iš kitos-artėjo komunistų pavojus.
                 Kartu su vokiečių armija iš Lietuvos traukėsi ir dalis pumpėniečių. Tuomet atrodė, kad Lietuvą palieka tik keletui savaičių, ilgiausiai-mėnesių.Jie neabejojo, jog sąjungininkai privers rusus pasitraukti ten, iš kur atėjo. Taigi Lietuva vėl būsianti laisva.
                Į tokią Tėvynę jie visi ketino grįžti, todėl čia paliko savo žmonas, mažus vaikus. Deja, aplinkybės susiklostė kitaip. Iš Pumpėnų pasitraukė ir nebegrįžo 13 žmonių.
                Sugrįžus sovietams, pasikeitimų ilgai laukti nereikėjo. Pradėjo veikti komjaunimo organizacija, kiekviename kaime buvo paskirti dešimtininkai, daugelyje kaimų įsteigtos seniūnijos, atkurta dar 1940 metais sudaryta žemės komisija. Pumpėniečiams tikra nelaime tapo atsitiktinumas, jog čia vokiečiai sušaudė Marytę Margytę ir Jonušą, nes vėliau ir nekalti žmonės pateko į lagerius.
                 Vos užėmę Lietuvą, 1944 metais, rusai paskelbė mobilizaciją į savo armiją- frontui reikėjo kareivių. Iš Pumpėnų valsčiaus į armiją buvo paimta per 100 vyrų. Kiti, nepanorę tarnauti sovietams, pradėjo slapstytis, išėjo į miškus.
                 Prasidėjo persekiojimai.1944 metų rugpjūčio 24 dieną LKP CK išleido nutarimą, įpareigojantį steigti vietinių gyventojų būrius kovai su ginkluotu pogrindžiu. Taip atsirado „Istrebiteliai (naikintojai)“. Valdžios buvo įsakyta juos vadinti „liaudies gynėjais“, tačiau žmonės juos vadindavo „stribiteliais“, „skrebais“, „stribais“, nepaisė valdžios įsakymo.
                 Į šį būrį atėjo nemažai Pumpėnų miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų. Pumpėniečiai vietinių priskaičiuoja apie 30 . Dabartinės Ąžuolyno aikštės Nr.14 name buvo įsikūrusi NKVD būstinė. Panevėžio –Parko gatvių sankirtoje - kareivių garnizonas. Jame tarnavo 30—40 kareivių. Juos dažnai keisdavo: išveždavo senus ir vėl atveždavo naujus.
                Represinių struktūrų įsikūrimas Pumpėnuose labai pakeitė miestelio vaizdą: čia buvo kalinama, kankinama, išniekinami nužudytojų kūnai, žudomi žmonės, besipriešinantieji bolševikų valdžiai. 
                Žmonės pasidalijo į dvi stovyklas: vieni kovojo už jiems brangios ir mylimos Tėvynės laisvę, kiti, prisiklausę propagandos, už nežinomą, bet svajotą šviesią ateitį, kurią žadėjo duoti užkariautojai.
                Pokario kovose žuvo apie 100 Pumpėnų seniūnijos partizanų, beveik tiek pat įkalinta lageriuose.
                 Stalino administracija, siekdama įvesti respublikoje „tvarką“, užgniaužti pasipriešinimo kovas, palengvinti kelią kolūkių kūrimui, pradėjo gyventojų deportaciją į Sibiro platybes. Į tremiamųjų sąrašus pirmiausia pateko rezistencijos dalyvių šeimų nariai, partizanų rėmėjų šeimos, turtingesni ūkininkai. Bet į Sibirą galėjai patekti  ir pasakęs valdžiai netinkamą žodį, ar kaimynų apskųstas. Neradus namuose ieškomos šeimos, buvo paimami ir ištremiami kaimynai.
                 Iš Pumpėnų apylinkių 1946-1953 metais ištremta apie 500 žmonių.
                 1988 metais Lietuvoje prasidėjus atgimimui, neliko abejingi ir Pumpėnų žmonės. Kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupė. Grupės iniciatyva 1989 metų pavasarį organizuotas pumpėniečių-tremtinių suvažiavimas. Miestelio aikštėje, kurioje pokario metais buvo niekinami partizanų kūnai, jų atminimui pasodintas ąžuoliukas(2004 m. pastatytas paminklinis akmuo). Tų pačių metų rugpjūčio 23 dieną visus pumpėniečius keliai vedė į tarptautinę magistralę Vilnius –Talinas, kur vyko „Baltijos kelio“ akcija, vienijanti Baltijos tautų laisvės troškimo idėją.
 

„Baltijos kelias“2004 m.

  1989 metų rudenį gyventojai sukvieti tvarkyti miestelio kapines. Gegabrastos kaime pastatytas paminklas rezistencijos aukoms atminti.
                      Išvedus rusų kariuomenę iš Lietuvos, Sąjūdžio rėmimo grupė savo darbą baigė.