Niurkonių dvaro koplyčia

     Niurkonių dvaro koplyčia arba mūrinė bažnytėlė pastatyta 1828 metais.
           Statinys pastatytas iš lauko akmenų pagal architekto Juliaus Groso projektą
Paviršius išdailintas smulkiais akmenėliais. Stogas dengtas čerpėmis.
        Vidų puošė skaldos mozaika-unikalus šio meno pavyzdys, taip pat didelio formato ant drobės pieštas Dievo Motinos paveikslas ir ant šoninės sienos kabojęs šv. Tomo paveikslas, pieštas ant audinio.

            Už altoriaus, iš lauko pusės yra rūsys. Jame palaidoti fundatoriai ir jų giminės.
            Šventoriuje pastatyta keturkampė dviejų aukštų varpinė, prie tako į koplyčią-verkiančio angelo statula.
            Šventoriuje-kapinės, aptvertos metro aukščio akmenine siena.
            Iš koplyčios atidarymo aprašymo matyti, jog koplyčią pastatė 1794 metų sukilimo prieš rusus žemaičių divizijos vado, T.Kosciuškos įpėdinio Tomo Vavžeckio brolis, generolas Juozapas Vavžeckis.
            Niurkonių koplyčia yra Tomo Vavžeckio memorialas, pastatytas jo atminimui pagerbti.
            Tai ne tik architektūros, bet ir istorijos paminklas 1794 metų sukilimui-vienintelis, galima sakyti, visoje Lietuvoje.Jau daug metų jis laukia pilietinės ir religinės valdžios dėmesio.
             Pokario metais koplyčia buvo nuniokota, dabar čia kartą į metus birželį vyksta Šv.Aloyzo atlaidai.

Gegabrastos cerkvė

Šv.Nikolajaus cerkvė pastatyta apie 1894-1896 metus.Iš Latvijos į kaimą atvykus mokytojui A.Žvaguliui žmonių svajonė turėti savo maldos namus išsipildė. Minėtas mokytojas susipažino su Niurkonių dvaro ponu ir jam padedant buvo gauta statybinė medžiaga cerkvei. Mokytojas A.Žvagulis organizavo kaimo vyrus gautai statybinei medžiagai atvežti ir kukliai medinei cerkvei statyti.
            Kurį laiką nebuvo varpo. Teko pasitenkinti dviem ilgais gelažgaliais, stipriai daužant juos vieną į kitą. Vėliau cerkvės komitetas organizavo aukų rinkimą ir nupirko naują, garsiai skambantį varpą.
             Pirmos šventos Mišios buvo aukotos 1897 metais gegužės 22 dieną. Cerkvei suteiktas šv.Nikolajaus vardas.
             Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais cerkvė smarkiai nukentėjo: nugriautas pagrindinis bokštas, smarkiai apgadintas pastato stogas, iš cerkvės išvežtas didelis medinis kryžius.
             1997 metų vasaros pradžioje cerkvė buvo apiplėšta. Piktadarys pavogė kelias ikonas, išsinešė labai brangią tikintiesiems Dievo Motinos Marijos ikoną.
             Dabar cerkvė neturi nuolatinio šventiko, bendruomenės narius aptarnauja kitų parapijų šventikai.

KAPOTO KALNELIS

           Apie 700-800 metrų į piertryčius nuo Lavėnų dvaro, šalia Svirnupio upelio yra Lavėnų kaimo senkapiai- archeologinis paminklas. Tai maždaug 70x70 metrų kalvelė, kurios aukštis vietomis siekia iki penkių metrų. Kalvelė apaugusi retomis pušimis. Žmonės šią kalvelę vadina Kapotu.Pasakojama, kad baudžiavos laikais dvarponiai čia laidodavę mirusius savo tarnus. Iš kitų pasakojimų sužinome, kad paminklas siejamas su švedų feodalų invazija į Lietuvą. “Čia buvęs karas su žuvėdais”- teigiama Valstybinės archeologijos komisijos pateiktoje medžiagoje.
          Kapoto kalnelis dar ir Prancūzkapiu vadinamas. Pasak vietos gyventojų, jį supylę Napoleono kareiviai, kai 1812 metų liepos 15 dieną, vadovaujami 10 korpuso vado Makdonaldo, žygiavo per Pumpėnus Bauskės link.
          Pirmojo Pasaulinio karo metais (1914) Kapoto kalnelyje vokiečiai įrengė šieno presavimo punktą. Atvežė šieno presą, garu varoną. Juo presuodavo šieną, o paskui arkliais važdavo į Panevėžį, o iš ten į frontą.
           Antrojo Pasaulinio karo metais (1941-1945) Kapoto kalnelis tapo amžinojo poilsio vieta čia žuvusiems vokiečių ir rusų kareiviams.

PUMPĖNŲ VĖJO  MALŪNAS

Nepriklausomos Lietuvos metais išvykęs į Ameriką ir ten užsidirbęs pinigų, Kulalis iš Kupiškio į Pumpėnus atsikėlė gyventi 1924 metais. Apsigyveno Panevėžio gatvėje. Po kiek laiko nutarė pasistatyti malūną. Medžiagas malūno statybai vežė broliai Antanas, Juozas ir Mykolas Rinkevičiai. Plytas vežė iš Talkonių, Steponavičiaus ir Lipnicko plytinių. Iš pradžių Kulalis buvo nupirkęs 180.000 plytų. Plytas suvežė arkliais. Malūną statė Varna iš Vabalninko, stogą dengė pumpėniečiai Antanas Pulmickas ir Kazys Saladūnas. Sparnus ir dantračius padarė Martišius, gyvenęs Lygumų miestelyje Pakruojo rajone. Sparnai lengvai sukosi.
           Malūno pamatas yra labai gilus, 6 m. gylio. Malūno statyba vyko maždaug dvejus metus. Malūno skersmuo – apie 7 sieksnius (14 metrų).
           Malūnas 3 aukštų. Į trečią aukštą buvo užnešami grūdai, antrame aukšte maldavo. Pirmame aukšte buvo tik pikliai. Į pirmą aukštą galima buvo įvažiuoti arkliais. Pirmasis malūnininkas buvo Jono Kulalio tėvas, vėliau jis pats. Už vieno centnerio sumalimą reikėjo mokėti 30 centų.
            Ilgą laiką malūnas buvo naudojamas pagal paskirtį. Atkūrus nepriklausomybę, jis pateko į verslininkų rankas. Buvo bandyta atidaryti kavinę, tačiau ji veikė neilgai. Malūnas-architektūros paminklas-stovi liūdnas, neprižiūrimas, palaužtais sparnais...