.::Pumpėnu miestelis::.

BERNARDAS BRAZDŽIONIS
(1907-2002)

Kairėje kelio Pumpėnai- Rinkūnai pusėje- Stebeikėlių kaimas, poeto Bernardo Brazdžionio gimtinė.Pora sodybų, keletas gyventojų ir ąžuolas, kažkada augęs už Brazdžionių sodybos, kurios nebėra, tvoros.Vietoje , kur kadaise stovėjo menka Brazdžionių trobelė, stovi ąžuolinis koplytstulpis, pasvaliečio liaudies menininko Povilo Tamulionio darbas, kuriame pavaizduotas daug kartų lopytu apdaru šv. Rokas su lazda rankoje ir ištikimu šuneliu prie kojų. Virš šventojo- Apvaizdos akis, aplinkui siunčianti malonės spindulius. Apačioje užrašas „Stebeikėlių kaime 1907 metais gimė poetas Bernardas Brazdžionis- Vytė Nemunėlis“. Kitoje koplytstulpio pusėje ištisas eilėrasčio „Mūsų maldos“ tekstas. Koplytstulpis užbaigtas juodo metalo kryžiumi.

1987 m. poetas apsilankė gimtinėje. Aukštas, tiesus. Tarsi nė nebūtų buvę tų ilgų tremties metų, to širdį pusiau plėšiančio ilgesio, kuriuo pulsuoja visa išeivijoje jo sukurta poezija.
B. Brazdžionio kūryba sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo ignoruojama ir niekinama, nors jo eilėrasčiai mėgstami ir slapta platinami.

Žadeikių pradinė mokykla

         Bernardas Brazdžionis pradžios mokyklą lankė Žadeikiuose, vėliau Pasvalyje. Toliau mokslo siekė Biržų gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo Universitete, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs, dėstė lietuvių kalbą įvairiuose kursuose ir mokyklose. Redagavo „Ateities spindulius“, „Pradalges“, „Dienovidį“.
         1944 metais pasitraukė į Vakarus. Dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ Visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, redagavo žurnalą „Lietuvių dienos“, buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, rašė straipsnius, spausdino savo eilėraščius išeivijos laikraščiuose ir žurnaluose.
         Pirmąją eilėraščių knygą „Baltosios dienos“ išleido 1926 metais.Eilėraščių rinktinę „Ženklai ir stebuklai“ -1937 metais, „Kunigaikščių miestas“-1940 metais, eilėraščių rinktines „Iš sudužusio laivo“ ir „Per pasaulį keliauja žmogus“-1943 metais. Emigracijoje parašo ir išspausdina eilėraščių rinktines „ Didžioji kryžkelė“(1953) ir „Vidudienio sodai“(1961).Apsilankymo Lietuvoje metais- „Poezijos pilnatis“(1989).
        B. Brazdžionis rašė eilėraščius vaikams ir juos pasirašinėjo Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. J. Stebeikio slapyvardžiu yra pasirašęs sraipsnių literatūros klausimais. Iš vokiečių kalbos vertė H. Heinis, J. V. Getės ir kitų poetų eilėraščius.

***

KAZYS NAGINSKAS
(1935-1997)

        Kazys Naginskas gimė 1935 metų gruodžio 1 dieną Nakiškių kaime (Pasvalio raj.). Jo gyvenimas praėjo gimtajame rajone.Baigęs Joniškėlio žemės ūkio technikumą , Gegabrastos kaime dirbo agronomu.
         Iki paskutinio atodūsio Kazys Naginskas buvo ne tik žemdirbys, bet ir poetas, medžio drožėjas.
        Gimtoji žemė įkvėpė rašyti jau septinmetėje mokykloje. Per prasmingą gyvenimą parašė daug eilėraščių, miniatiūrų. Nemažą kūrinių išspausdinta rajono, respublikinėje, net užsienio spaudoje, almanache "Krintantis lapas", knygoje "Kad neiššaltų žemėje rugiai".
        Kazys Naginskas savo kūryba atviras- tikras aukštaitis. Pasvalio krašto žemę jis mylėjo be išlygų. Ir amžinam poilsiui iš Gegabrastos kaimo, kur gyveno, iškeliavo į Pumpėnų kapinaites(1997m.).
         2002 metais Kazys Naginskas sugrįžo pas mus su rinktine "Juodoji ugnis", kurioje publikuojami geriausi jo eilėraščiai ir miniatiūros.

LAUKITE, SUGRĮŠIU.

Nesugrįšiu niekad... O kodėl?- vis klausi.
Žalios eglių ietys smygteli širdin.
Kur aš šlapią rūbą grįžęs pasidžiausiu,
Kai sudužęs varpas skambtelės din din?

Ar aš bepareisiu mylimais takeliais?
Ar tekės ramybė pėdų upeliu?
O gal jau užgęso protėvių švieselės,
Kai žvake sutirpo amžinas MYLIU.

Nesugrįšiu niekad?... O galbūt sugrįšiu
Pasisemt upely gyvojo vandens.
Ir Sekminių dieną praeitį šlakstysiu
Kniumbančių seklyčiu kaimuos prie
Lėvens.

Taip... Gal aš atjosiu. Ne ant žirgo balto...
Amen sugiedosiu, tirpdamas ugny.
Ir ieškosiu žirgo, akmeny iškalto,
Mirštančios žuvytės savo vandeny...

Laukite. Sugrįšiu. Kaip tas baltas rūkas
Pasirinkt iš sodo obuolių saldžių.
Motinos ratelis verpdamas dar sukas,
Akmeninis žirgas žvengia po medžiu...

***
- Būk laimingas,- man tarė žibutė.
Vos vos- tik juokais užminta.
- Ak, atleisk... Sukvailėjau truputį...
Tu gyva?... Sveika?... Sužeista?...

Tepavyko tiktai pakvailioti,
Taip kvailioja jauni asilai.
O norėjau aš tau padėkoti,
Kad pirmoji miškuos pakilai.

Žydėti žydėti žydėti...
Ir vilioti dangaus žydruma.
Klystančiuosius namo parlydėti
Ir paaiškinti: mato mama.

- Būk laimingas,- man tarė žibutė.
Ir nusviro galva nulenkta...
... Tiek nedaug- vos praėjo minutė...
O ji mirė, juokais užminta.

***

GRAŽINA JANULEVIČIENĖ

Gražina Janulevičienė gimė 1953 metais. Baigė bibliotekininkystę Vilniaus kultūros aukštesniojoje mokykloje. Eilę metų dirbo bibliotekininkės darbą. Jau dirbdama baigė Kauno Religijų kolegiją ir Vilniaus pedagoginį universitetą, kur įgijo etninės kultūros mokytojos specialybę. Dabar Pumpėnų vidurinėje mokykloje dėsto tikybą ir etiką. Ji literatų klubo "Užuovėja" narė. Savo eilėraščius spausdina Pasvalio literatų kūrybos almanache "Svalinėjimai".

SIDABRINIS RUDUO

Pasapnuosiu rudenį -tik šiltą,
Saulę šypsant atitirpusioj šalnoj.
Ir į veidą, ir į plaukus, ir ant pirštų
Kris balti voratinkliai sustingusioj rudens tyloj.

Ta voratiklių šviesa pasidabinus
Pas tave lyg nuotaka skubu.
Širdžiai neritmingai plakant taktą,
Delnuose sidabrą tau nešu.

Leidžiasi rudens voratinkliai raukšle ant veido,
Krinta jie į tavo plaukus metų sidabru.
Delnuose- sužvarbus rudeninė saulė,
Tik širdim dar savo šilumą aš tau nešu.
***
VILTIS
(Vienuolei sesei Jutai)

Sese Juta, tu žengi per žemę-
Tu tokia graži ir dar tokia jauna.
Žemė laukia tavo rankų, sese Juta,
Kad padėtum ten, kur neviltis juoda.

Sese Juta, tu žengi į šviesą,
Tu pati esi, kaip ta šviesa balta.
Tu dar taip jauna, mažoji Juta,
O Tikėjimu jau taip stipri ir Viltimi šventa.

***

VILIJA STANISLAVA RAČIENĖ

         Vilija Stanislava gimė Švilpiškių kaime. Jos seneliai ne tik žemę dirbo, bet ir meistravo: darė langams rėmus, suolus, stalus, statines, kubilus, statė namus. Jų sūnus, Vilijos Stanislavos tėvas, irgi meistro nagus turėjo: į jo padarytas spintas beveik visos Pasvalio krašto jaunamartės savo kraitį krovė. Jo žmona Emilija Drumžlytė- Navakienė garsėjo audimų raštais, buvo kaimo kulinarė.
         Vilija Stanislava Navakaitė - Račienė - vyriausioji dukra. Baigusi Pumpėnų vidurinę mokyklą, metus dirbo kultūrinį darbą. Po to baigė Kalvarijos maisto pramonės technikumą ir nuo 1972 metų dirba Pasvalio sūrinėje, kuri dabar vadinama AB" Pasvalio sūriai". Ji - profsąjungos darbuotoja.
        Su Vilijos Stanislavos Račienės gyvenimu susijusi Pasvalio sūrinės statyba, įmonės sėkmė ir nesėkmės. Apie tai ir pirmoji jos knyga "Baltasis Pasvalio šaltinis". Skaitytojai susipažino ir su antrąja publicistikos knyga "Ką šlamą medžiai...", kurioje autorė pasakoja apie gimtąjį kaimą, jo žmones.

***

MARIJONAS RAUDONIS

M.Raudonis(pirmas iš dešinės)

         Pirmuosius eilėraščius Marijonas Raudonis parašė dar vidurinėje mokykloje. O po to eiliavo ir eiliavo. Ir tarnaudamas kariuomenėje, ir grįžęs iš jos, vaikštinėdamas po žaliuojančius, derlių ir duoną brandinančius laukus ar šeimai sumigus. Taip gimė dešimtys eilėraščių, kurie dabar tvarkingai surašyti į storus sąsiuvinius. Apie ką jie? Apie viską, ką jaučia ir pastebi jautri šio žmogaus siela. Apie brangiąją gimtąją žemę, ir neišpasakytą, dar niekieno iki pabaigos neišdainuotą jos grožį, apie sūrų artojo prkaitą ir svaiginantį jo sunkaus triūso vaisių- duoną, jos kvapą ir nepakartojamą skonį, apie klegantį gandrą ant gimtųjų namų kraigo, apie bundančią gamtą ir žiemos miegui prigludusią žemę, apie šviesius vienas į kitą nepanašius gimtinės saulėtekius.
         Nesvetimas Marijonui ir prozos žanras. Dar jaunystėje apsakymus spausdino rajono laikraštis, o 1964 -1982 metais jis parašė didelę, 213 mašinraščio puslapių apysaką "Sugrįžimas".
        Turi Marijonas ir dar vieną, vienok vėl nemažos kūrybos ir išmonės reikalaujantį pomėgį- kurti kryžiažodžius, ratažodžius, rebusus ir kitus galvosūkius. Jie ne kartą buvo spausdinti "Švyturyje", "Valstiečių laikraštyje".Jų dailiai pripieštas ištisas sąsiuvinys.
        Jau daug metų šis įdomus žmogus stebi gamtą, jos atgimimą, pavasarį užrašo kas iš paukščių ir kada pirmiausiai sugrįžta, kurie iš augalų pranašų- lazdynas, baltalksnis ar šalpusnis pražįsta pirmiau. Iš šių gamtos užrašų pats mėgina spėti orą ir būsimų metų laikų grožį.
         Įspėti gamtos paslaptis- taip pat atradimas ir kūrybos džiaugsmas, kurio pilnas visas Marijono Raudonio gyvenimas.

RUDUO

Ir kas per ruduo?!
Visur matos dar žalia, tik žalia...
Medžiai, tyras vanduo-
Tikrumoj-jau į pabaigą spalis.

Ganyklų aksome sustingę
Atrajoja juodmargės ir žalės.
Sandėliai ir aruodai turtingi
Saugo vasaros triūsą ir dalią.

Žąsys-pleištu per debesis
Šaukia : -Į pietus! Į pietus!
Klevo šakos jau purto lapus
Ir jie skraido-be vietos.

Laukuose baigia darbą artojai,
Saulė virina skaisčiai noragą,
O žiemkenčiai, vešliai sulapoję
Nusidriekia į juodąją vagą.

Ir kas per ruduo? !
Dar šalna jurginų nenuskynė…
Auksinis ruduo. Turtingas ruduo
Keliauja per mano Tėvynę.

***